Kaip aš laidojau Budavonės kankinius
RAŠO KUN. JONAS KARDAUSKAS, Čilė
1941 metų birželio 23 dieną. Rytas labai gražus. Patrankų šūvių beveik negirdėti. Bolševikai jau išvyti. Pavojus gyventi ar mirti praėjęs. Nesvarbu, kad iš Vilkaviškio paliko tik griuvėsiai ir pelenai. Pakilia nuotaika iš gretimo kaimo, kur buvome pasišalinę mūšiams einant, palengva, žmonių pasiklausinėdami, kas mieste girdėti, grįžtame į savo namus.
Netoli miesto sutinkame daug vyrų ir dar daugiau moterų, dideliais pundais visokių gėrybių nešinų. Jie mus nugąsdino, pranešdami vokiečių įsakymą pasišalinti visiems nuo miesto bent 10–15 km. Mat, esą laukiama didelio rusų orinio puolimo.
Su baime grįžtame atgal ir, ką tik sutikdami, skelbiame tą žinią visiems. Sustojame Būdežerių kaime pas Olekus, maždaug 5 km nuo Vilkaviškio. Čia įsirengiame slėptuvę ir laukiame to baisaus, net 400 rusų lėktuvų puolimo.
Nieko nesulaukdami, apie piet išdrįstame paklausyti radijo. Kauno radijas groja Lietuvos Himną. Klausome ir savo ausimis netikime. Nejaugi Kaunas laisvas? Kur tie rusų lėktuvai?
Tik vėliau mums paaiškėjo, kad gudruoliai, norėdami daugiau iš apleisto miesto prisigrobti, paleido tąjį gandą, o patys vilkte vilko, ką tik rado naudinga: ir degtinę iš valstybinio monopolio, ir medžiagas iš nesudegusių krautuvių, ir kita... Ir pikta, ir juokas ėmė, kad taip gudriai buvome apstatyti.
SKAUDI ŽINIA
Tą pat dieną vakare (antrąją karo dieną), būdami visai geroje nuotaikoje, rengiamės grįžti į miestą, nes klebonija ir bažnyčia išliko nesudegę ir jokių pavojų niekas neskelbė. Tik štai Olekų kieman įvažiuoja Bartininkų klebonas kun. Rauba (1947 metais mirė Augsburg-Hochfeld stovykloje). Jis ramiu veidu kreipiasi į mus (buvome kunigas V. Suminas, kunigas Just. Steponaitis ir aš) klausdamas, kas iš mūsų vyks į Lankeliškius palaidoti nužudytus kunigus?
Vienas po kito pasipila klausimai: kokius kunigus, iš kur atvežtus, kieno nužudytus?.. Galvoje maišosi visokios mintys. Norėjosi spėti, kad nužudyti lenkai kunigai, kurių net 11 buvo anksčiau atvežta iš Vilniaus į Vilkaviškį... – Budavonės miške sekmadienį (22.VI) rasti trijų kunigų lavonai: kun. Petrikos, kun. Balsio ir kun. J. Dabrilos, – aiškino dekanas Rauba. – Atlaikęs sumą, pasiprašiau vokiečių leidimo paimti lavonus. Sudėjęs į savo vežimą, aš juos atvežiau į Lankeliškius. Kadangi klebonija vokiečių kariuomenės užimta, lavonus suguldžiau daržinėje. Buvau nuvykęs į Vilkaviškio Kuriją, bet ten nieko neradau. Sužinojęs iš žmonių, kad čia esama Vilkaviškio kunigų ir paskiri darbininkai, noriai atvykau jums pranešti. Vykite kuris nors juos palaidoti. Aš grįžtu į savo parapiją. Juk žinote, kad kariuomenei žygiuojant  visokių netikėtumų atsitinka namuose. Aš savo pareigą atlikau. Dabar jūsų eilė.
Lyg būtų kas šaltu vandeniu perpylęs, taip toji žinia mus sukrėtė. Karas ūžte praūžė, kaip viesulas. Esame išgelbėti iš bolševikų tiranijos. Noras laisvai gyventi ir be baimės dirbti buvo nepaprastai didelis. Įvairūs šviesūs planai pynėsi galvoje. Vienas kitą sveikinome ir tarėmės, kokių darbų pirmiausia imsimės. Bet štai trys geriausių draugų lavonai prieš akis. Jie nesulaukė laisvės, kurios taip ilgai troško. Ar ne tas pat galėjo atsitikti su mumis? Jie žuvo, kad mes gyventume. Kokia brangia kaina yra perkama laisvė!
VYKSTU Į NELAIMĖS VIETĄ
Nors skaudu, bet reikia draugams paskutinis patarnavimas suteikti. Kas eis jų laidoti? Toji pareiga, kaip vyresniam iš mūs ten esančių, tenka man. Birželio 24 d., anksti iš ryto, iš Būdežerių pėsčias žygiuoju apie 10 km į Lankeliškius. Pilni keliai vokiečių kariuomenės, traukiančios į rytus. Vienas kitas mane pasveikina. Ir aš juos sveikinu, kaip mūsų išgelbėtojus. Bet mintys vis sukasi apie žuvusius draugus.
Su kun. Vacl. Balsiu ir kun. Justinu Dabrila kartu mokėmės kunigų seminarijoje Gižuose. Juodu seminariją baigė 1927 metais, taigi vienais metais anksčiau už mane. Kadangi abu buvo per jauni šventintis kunigais (gimę 1905 metais), turėjo metus laukti. Abudu tęsė studijas Kauno Teol. – Filosofijos fakultete. Kun. Balsys, įšventintas kunigu ir baigęs aukštąjį mokslą, buvo paskirtas Marijampolės mokytojų seminarijos kapelionu, vėliau Marijampolės kalėjimo kapelionu ir paskiausiai Lankeliškių klebonu. Kun. Just. Dabrila, bestudijuodamas Kaune, įstojo į Jėzuitus. Studijų tęsti, kaip jėzuitų narys, buvo išsiųstas į Olandiją (tikrai neprisimenu kur). Po dvejų metų, iš jėzuitų išstojęs, studijas baigė Romoje. Grįžęs savo vyskupijon, iš pradžių buvo paskirtas Vilkaviškio gimnazijos kapelionu, vėliau Vilkaviškio kunigų seminarijos profesoriumi ir dvasios tėvu. Bolševikams likvidavus Vilkaviškio kunigų seminariją, buvo Kybartų parapijos vikaru. Gavęs slaptų žinių, kad kompartija nori jį likviduoti, tai vienur, tai kitur slapstėsi. Paskiausiai buvo apsistojęs Lankeliškiuose.
Kun. Petriką, kaip vyresnės kartos kunigą, iš arti nepažinojau. Jis įsišventino kunigu pirmojo D. Karo metu. Ilgą laiką buvo Marijampolės valstybinės gimnazijos kapelionu. 1940 metais, bolševikams Lietuvą okupavus, visų mokyklų kapelionai buvo atleisti. Kun. Petrika, norėdamas kiek galint būti toliau nuo rusų administracijos organų, pasirinko vikarauti nuošalioje parapijoje Lankeliškiuose.
Prisiminimais begyvendamas nė nepajutau, kad aš jau Lankeliškiuose. Apsiašarojusių žmonių būriai, vokiečių kariams maišantis, lankė nužudytuosius kunigus. Jie visi trys vienmarškiniai buvo suguldyti daržinėje ant didelių durų. Kun. Petrikos veidas buvo visiškai sveikas. Krūtinėje matėsi 5 ar 7 šūvių žymės. Kitokių sužalojimų kūne nebuvo matyti, išskyrus nugaroje išlindusių kulkų didelius išplėšimus. Kun. V. Balsio kakta buvo nuo stipraus smūgio įlenkta, burna kiaurai perdurta, krūtinėje 7 ar daugiau šūvių žymės, nugara nuo šūvių baisiai išplėšta. Kun. Just. Dabrila buvo sužalotas daugiausiai. Veide matėsi mušimo žymės, šūvis kaktoje, krūtinėje vienas ar daugiau šūvių, nugara nuo šūvių labai sužalota, rankos ir kojos aukščiau kelių subadytos durtuvais.
Vaizdas buvo šiurpus. Atsipeikėjęs po pirmojo įspūdžio, zakristijono Jurgio Buziko padedamas, susiieškojau švarius marškinius, vandens apiplaukti lavonams, bažnytinius rūbus. Išprašiau žmones ir vokiečius karius iš daržinės ir pradėjau lavonus rengti laidojimui. Visus apatinius rūbus nebuvo įmanoma pakeisti, nes mažiausiai sujudinus lavonus labai tekėjo kraujas iš nugaros. Keičiant marškinius, ir senus nuvelkant, ir naujais apvelkant, teko juos perpjauti. Tas pats reikėjo padaryti su alba. Su dideliu vargu uždėjome arnotus.
Taip parengtus, be karstų, nes tuo momentu jų niekur nebuvo galima gauti, suguldytus ant lentų, apie 11 val., susirinkusių žmonių padedamas, atlydėjau į bažnyčią. Sunku buvo laikyti Mišias ir dar sunkiau pasakyti pamokslą, nes vaizdas buvo nepaprastai graudus. Sutelkęs jėgas, atlaikiau pamaldas ir palikau lavonus bažnyčioje, laukdamas atvykstant daugiau kunigų ir atvežant iš Vilkaviškio karstų. Trečiadienį, birželio 25 d., atlaikius iškilmingas pamaldas, visi trys buvo palaidoti vienoje duobėje šventoriuje. Bet šioje vietoje jie nepasiliko amžinam poilsiui visi kartu. Kun. J. Dabrilos tėvai, frontui toliau į rytus nužygiavus, velionį išsikasė ir palaidojo savo parapijos kapuose, Alksnėnuose. Kun. Petrikos giminės nabašninką išsivežė ir palaidojo Kudirkos Naumiesčio kapuose. Tik vienas a. a. kun. Vaclovas Balsys, kaip buvęs parapijos klebonas, nebuvo leistas niekur išvežti ir paliktas amžinam parapijos atminimui. Tik, deja, toji parapija, 1944 metais antrąkart bolševikams užėjus, buvo išblaškyta svetur.
KODĖL?
Dėl ko buvo nužudyti kunigai V. Balsys, Just. Dabrila ir Petrika? Aš žinau dvi priežastis.
Pirmoji. Pro Lankeliškių kleboniją buvo nutiestas rusų lauko telefonas. Pirmąją karo dieną, birželio 22, tasai telefonas klebonijos lauke buvo nupjautas, spėjama, lietuvių partizanų, arba kaip jie tada buvo vadinami, aktyvistų. Rusai, atradę nupjautą telefoną klebonijos lauke, pradėjo klausinėti, kur šios vietos šeimininkas. Prisikėlė zakristijoną Jurgį Buziką. Tasai neprisipažino šeimininku. Tada rusai nuvyko į kleboniją. Kunigai dar miegojo, nes buvo apie šešta valanda Maskvos laiku. Iš tarnaičių išklausę, kur yra šeimininkai, prisikėlė kunigus ir, davę apsirengti, išsivežė. Atrodo, kad kaltininku jie laikė kleboną kun. V. Balsį. Bet, kai rado dar du kunigus, ir tuodu paėmė kartu.
Antroji prieżastis. Lankeliškių parapijos salė, kaip neturinti 160 kvadratinių metrų, bolševikų valdžios kol kas nebuvo nusavinta, tad pasiliko parapijos klebono žinioje.  Vietos komjaunimas kartą toje salėje turėjo savo pramogą ir salę, ypatingai sceną, paliko labai priterštą. Scena buvo panaudota kaip iššvietė. Klebonas kun. Vacl. Balsys, norėdamas komjaunuolius sugėdinti, neleido salės išvalyti (milicininkas zakristijonui siūlė 5 litus, kad išvalytų ir kad ta istorija baigtųsi), ją užrakino ir sukvietė parapijos komitetą pasitarti. Mažoje parapijoje tasai įvykis greit nuskambėjo, komjaunuoliai buvo labai suerzinti. Parapijos komitetas nutarė komjaunuoliams, kaip nepribrendusiems, daugiau salės neduoti. Kiek vėliau viename salės kambaryje komjaunuoliai buvo įsirengę „raudonąjį kampelį“. Trumpai prieš karą tasai „kampelis“ buvo išdraskytas. Komjaunuolių pyktis prieš kleboną didėjo. Be to, klebonas palaikė glaudžius santykius su aktyvistais. Be abejo, komunistai jį įtarė. Dar daugiau. Bolševikinė valdžia tąjį pavasarį iš ūkininkų reikalavo duoti stambias javų pyliavas. Kun. Balsys, atlikęs savo prievolę, kiek tik galėjo, padėjo parapijiečiams, pavasarį trūkstant javų, pyliavas išpildyti. Komunistams ir tai nepatiko. Šitos priežastys galėjo būti, kad komunistinė valdžia kunigą Balsį įtraukė į likviduotinųjų sąrašą. Kun. Petrika ir kun. J. Dabrila ten pakliuvo tik atsitiktinai, per bolševikų „apsirikimą“.