Alksnėnų parapijai 100 metų. Jubiliejus.
Lotyniškas žodis jubilare reiškia džiūgauti, džiaugtis, skelbti džiaugsmo šūkius.
Šio džiaugsmo prasmę suprantame žvelgdami į Šv. Rašto Kunigų knygą. Ten pats Dievas įsako švęsti jubiliejinius metus, suskaičiavus septynis kartus po septynis metus. Penkiasdešimtieji metai yra jubiliejiniai. Taigi šimtieji – dvigubas jubiliejus.
Dievas į Pažado Žemę atvedė laisvus žmones, išvaduotus iš vergijos, visus lygius, nė vieną ne didesnį už kitą. Visi gavo nuosavybėn vienodą žemės dalį. Dievas žinojo, kad žmonėms seksis nevienodai. Kai kurie nuskurs, praras savo nuosavybę, žemę, netgi turės eiti tarnauti už duoną kaip vergai.
Todėl Dievas iš anksto numatė, kad kas 50-ti metai būtų sugrąžinta Jo tvarka: kiekvienas sugrįžtų prie savo žemės ir vergai atgautų laisvę.
Koks džiaugsmas turėjo suspurdėti širdyje žmogaus, kuris, išvargintas nesėkmių, praradęs turtą, žemę ir laisvę, jubiliejiniais metais išgirdęs rago gaudimą suprasdavo, kad jis vėl yra laisvas, gali grįžti prie savo žemės ir viską pradėti iš naujo, tarsi naujai atvestas į Pažado Žemę.
Valstybės tikrai galėtų kai ko pasimokyti iš šių jubiliejaus nuostatų, pagal kuriuos žemė yra Dievo nuosavybė, o žmogus Jo sukurtas būti laisvas.
Alksnėnų parapija švenčia jubiliejų. Ko gero, pirmą kartą, nes praeitas jubiliejus buvo 1971-aisiais – dar gūdžiam sovietmety. Nors gal tada žmonių tikėjimas buvo tvirtesnis.
Kaip mes atkursime Dievo tvarką šiais jubiliejiniais metais? Turim laiko ne vieną dieną – visus metus. Ką per juos nuveiksim, kad Alksnėnai panašėtų į tuos Dievo išlaisvintus, lygius ir džiugius žmones, įžengusius į Pažado Žemę?
Teritorija, kurią prarandame ir kurią mums reikia susigrąžinti, yra dvasinė tikrovė! Tai širdies ir sąžinės ramybė, tai gyvenimas su Dievu, gyvenimas Jo Karalystėje, kuri nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje, kaip sako apaštalas Paulius (Rom 14, 17).
O vergovė, iš kurios mums reikia išsivaduoti, yra nuodėmės vergovė.
Tikrą jubiliejaus džiaugsmą išgyvensim susigrąžinę sąžinės ramybę ir išsivadavę iš nuodėmės vergijos. Tam veiksmingiausia priemonė yra Išpažintis.
Jubiliejus yra gera proga grąžinti skolas, atleisti, susitaikyti, pradėti iš naujo.
Taip susitvarkę savo vidų, galim pabandyti šį jubiliejų pažymėti ir kokiu išoriniu ženklu. Ačiū Jums, kad bendrom jėgom jau kai ką padarėme bažnytėlėje ir miestelyje.
Pagalvokit, kokį šio jubiliejaus atminimo ženklą paliksite savo sodyboje. Gal pasodinsite medelį, gal pastatysite kryžių ar koplytstulpį, kurį per kitą jubiliejų rodysit savo anūkams ir pasakosit, kaip prieš 50 metų atrodė pasaulis, Lietuva ir Alksnėnai.
Kai stalius Antanas Šlapkauskas remontavo mūsų bažnyčios presbiteriją, po grindimis rado kelis butelius vyno ir didelę gilzę su įkalta 1897 metų data. Įdomu. Istorija. Šimtmečio proga į tą gilzę įdėsim keletą šiandienos dalykų ir su naujais vyno buteliais paliksim po grindim ateinančioms kartoms.
Ačiū Dievui už šį jubiliejų.
Ačiū Dievui, kad sovietmetis, ateizacija ir okupacija pasibaigė.
Ačiū Dievui, kad parapijos šimtmetį švenčiame laisvoje Lietuvoje, tokioje mažoje ir tokioje mieloje, poetų apdainuotoje, didvyrių krauju ir protėvių prakaitu aplaistytoje mūsų Tėvynėje.
Dieve, saugok Lietuvą! Marija, globok Alksnėnų parapiją!
Kunigas Mindaugas Martinaitis
