Alksnėnų parapijai 100!
Alksnėnai – senas miestelis Suvalkijoje, 1673 m. dovanotas Virbalio domininkonams. Po poros metų bus galima švęsti 350 metų sukaktį nuo vardo paminėjimo valstybės dokumentuose. Keitėsi valdžios, vyskupijų ir parapijų ribos. Bene didžiausia permaina – prieš 100 metų įkurta Alksnėnų parapija. Apie tai kunigo Jono Totoraičio Sūduvos Suvalkijos istorijoje, išleistoje 1938 m., rašoma:
Alksnėnai yra parapija, susidariusi po karo. Vilkaviškio parapija seniau ėjo iki pat Pilviškių. Bet jau keliolika metų prieš karą artimesnieji kaimai buvo priskirti prie Pilviškių bažnyčios. Dalis Vilkaviškio parapijos kaimų vėl atsiskyrė ir sudarė naują Alksnėnų parapiją. Alksnėnuose nuo 1867 m. buvo medinė koplyčia. Ta koplyčia 1925 m. perdirbta, padidinta ir paversta bažnyčia. Dabar toje parapijoje yra 1264 gyventojai katalikai.
Iš Alksnėnų parapijos yra kilęs tikėjimo kankinys kunigas Justinas Dabrila. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje 1928 m. birželio 17 d. aukojo pirmąsias Šv. Mišias. 1941 m. birželio 22 d. sovietų žiauriai nukankintas Budavonės miške, palaidotas Alksnėnų bažnyčios šventoriuje.
Kunigas buvo išskirtinė šio krašto asmenybė: Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius, Popiežiškajame Grigaliaus universitete apsigynęs filosofijos daktaratą, Romoje įgijęs teologijos licenciato laipsnį, buvo neretas svečias ir savo tėviškėje, mielai bendravo su alksnėniečiais. Artimieji prisimena: Kai Justinas atvažiuodavo, tai stengdavosi visus pamatyti, pašnekinti, nors ir svetimus (citata iš knygos Užgesęs saulėtekis virš Budavonės).
Iki šiol yra išlikusi Kunigo tėviškės sodyba, iš Dabrilynės sodo bitės tebeneša medų.
Pačioje Nepriklausomos Lietuvos aušroje, 1921 m., susikūrus parapijai būta labai daug entuziazmo, parapijinės veiklos džiaugsmo, kuris smarkiai prigesintas karo ir pokario sumaiščių. Ilgiausiai Alksnėnų bažnyčioje ištarnavo Vincentas Kizlaitis, Kazachstano tremtinys. Kunigui buvo skirta tik dalis klebonijos pastato, o kitoje pusėje vykdavo šokiai ar buvo rodomas kinas.
Kunigo Antano Lukošaičio laikais Alksnėnai ir Mažučių koplytėlė tapo pamėgta piligrimystės vieta. Abi šios vietos įtrauktos į piligriminių kelionių žemėlapį, populiarinamas maršrutas nuo Sintautų iki Kryžių šventovės (žemėlapių rinkinys knygoje Piligrimų keliai Lietuvoje).
Kodėl vertėtų šią parapiją aplankyti?
Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia bene labiausiai išsiskiria santūria architektūrine forma, puošniais mediniais altoriais, liaudiškais Nukryžiuotojo ir šventųjų drožiniais, sukurtais XVIII ir XIX a. Menotyrininkė Regimanta Stankevičienė knygoje apie Pilviškių valsčių yra išsamiai aprašiusi visas šios šventovės grožybes, ypač daug dėmesio skyrusi didžiajam altoriui su paslaptingąja Alksnėnų Madona ir Šv. Petro ir Šv. Pauliaus skulptūromis šonuose.
Vis dėlto piligrimystei svarbiausia ne kultūrinis paveldas, o gyvoji tradicija, Dievo artumo patirtis, Švč. Mergelės Marijos trauka. Pasakojama, kad karo metais, frontui jau grįžtant, į Alksnėnų bažnyčią užsuko rusų kareiviai. Kunigas išsigando, kad ko bloga neatsitiktų, o jie atėjo ir išėjo. Apie buvusių fronto kareivių norą sugrįžti ir dar kartą aplankyti šias vietas jau kaip padėką už gyvybę rašoma Jono Stašaičio knygoje apie Mažučių šaltinėlį ir koplyčią.
Gyvename XXI amžiuje, kuriame tikėjimas tampa nemažu iššūkiu. Teologas Karlas Rahneris yra sakęs: Pamaldus rytojaus žmogus bus arba mistikas, tai yra tas, kuris kažką patyrė, arba nustos būti pamaldus. Alksnėnų parapija visus kviečia piligrimystei, kurioje labiausiai atsiskleistų dvasinio gyvenimo prasmė ir grožis.
