Sekmadienio homilijos

XXII eilinis sekmadienis

NE MIRUSIŲ, BET GYVŲJŲ – ABRAOMO, IZAOKO IR JOKŪBO – DIEVAS

Skaitiniai
- Mama, aš manau, kad gal to Dievo nėra, – sako dešimties metų vaikas.
- Gerai, kartu pagalvokime, kokia yra tikrovė abiem atvejais: jei Jis yra ir jei Jo nėra, – sako mama. – Jei Jis yra, tada viskas turi prasmę, bet reikia laikytis Jo taisyklių, tada yra Amžinybė, ir po kokių septyniasdešimties metų mes abu su tėčiu būsime ten, sutiksime ten savo tėvus, protėvius ir lauksime tavęs. O jeigu Dievo nėra, tada nėra jokios prasmės ir jokių taisyklių. Mes galime nesirūpinti vieni kitais, juk esame tik materija. Tu man – niekas, ir aš tau – niekas. Amžinybės nėra, ir mes su tėčiu būsime tik trąša žemei, nieko daugiau. Kuris variantas tau labiau patinka?
Jei Dievo nėra, tada tikrovė labai nyki ir beprasmiška. Vienas nuoseklus ateistas, tvirtinęs, kad Dievo nėra, viskas yra tik materija ir todėl galima daryti ką nori (pasak Kanto, jei Dievo nėra, tada viskas leista), paėmė plaktuką ir ėmė daužyti savo tėvui per galvą tol, kol jį užmušė. Tiesa, jam atrodė, kad užmušė, nes vėliau paaiškėjo, kad ne.
O kodėl negalima daužyti tėvui plaktuku per galvą? Juk tai tik materija, tik dalelės. Riešutą, sudarytą iš tos pačios materijos ir tų pačių dalelių, gali daužyti kiek patinka. O kodėl turėtų būti draudžiama lygiai taip pat elgtis su kita materija, kitomis dalelėmis?
Be Dievo tikrovė labai liūdna ir tragiškai beprasmė. Apie kažkokią ateitį, toliau šio gyvenimo ribų, nėra net ką kalbėti.
Tačiau kaip kalbėti apie pomirtinį gyvenimą su netikinčiaisiais, jei kartais net tikintieji turi abejonių dėl jo? Štai pas Jėzų ateina sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą. Jie tiki Dievu, bet netiki pomirtiniu pasauliu. Tikėjimas Dievu jiems įprasmina tik šį gyvenimą, bet neapšviečia Amžinybės.
Jie susuka sudėtingą kazusą, remdamiesi levirato įstatymu, pagal kurį mirusio brolio žmoną, jei ji liko bevaikė, turi vesti kitas brolis ir sulaukti su ja vaikų. Kad nepasirodytų per maža, sadukiejai šį atvejį „padaugina“ septyngubai: buvo septyni broliai, visi paeiliui mirė, visi paeiliui buvo jos vyrai ir visi vienodai nepaliko vaikų. Kuris iš jų bus jos vyras, kai mirusieji kelsis? Dar nebaigę dėstyti savo uždavinio sadukiejai turbūt jau šypsosi į ūsą suprasdami, kad sprendinio jam nėra.
O Jėzus atsako labai paprastai: Danguje nei ves, nei tekės, nei mirti negalės.
Anuometinei santuokos sampratai labai toli iki dabartinės šv. Jono Pauliaus II kūno teologijos išaukštintos vyro ir moters meile ir asmenų lygybe bei bendryste grįstos sampratos. Levirato įstatymas moterį traktuoja kaip nuosavybę. Žinoma, jis ir gina moterį – kad neliktų visiška bedale visuomenėje, kur nėra socialinės apsaugos, ir tik šeima pasirūpina ligoje ar senatvėje. Bet išnykus sąlygoms, kuriose šis įstatymas buvo reikalingas, išnykus ligoms, aprūpinimo poreikiui ir pačiai mirčiai net sudėtingiausiai susuktas sadukiejų kazusas atpuola kaip beprasmis.
Sadukiejai Amžinybės vizijas semiasi iš šio pasaulio, o Jėzus jų dėmesį kreipia į Apreiškimą. Šventajame Rašte Dievas pasivadina Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu. Jie visi mirę. Tai negi Jis yra Dievas lavonų ir puvėsių? Kam Jam sieti save su tais, kurių nebėra? Nebent jie yra ir gyvena su Juo.
Mūsų tikėjimas Amžinybe, būsimuoju Gyvenimu yra svarbi tikėjimo dalis. Sadukiejų abejones dar galima pateisinti – jie nieko nežino apie Jėzaus prisikėlimą, pasirodymą apaštalams sugrįžus iš tikros mirties ir kapo, jie nieko nežino apie to susitikimo perkeistus apaštalų gyvenimus.
Apaštalas Paulius, sužinojęs, kad krikščionių tarpe esti netikinčių prisikėlimu iš numirusiųjų, stveriasi už galvos. Jei nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus neprisikėlė. O jei Kristus neprisikėlė, tai ką mes čia veikiame – apgaudinėjame patys save?
Bet, ačiū Dievui, Jis prisikėlė! Ir šis gyvenimas turi daugiausia prasmės. Sykiu šiame gyvenime yra aiškios taisyklės, kurias nustato Dievas. Ir mūsų mirusieji yra ne puvėsiai po žeme, o tokie, kokie buvo, tik dar gražesni ir mielesni. Kad jie būtų gražiausi ir mieliausi, verti šventųjų Garbės ir Dievo Veido regėjimo, šioje Vėlinių oktavoje ir meldžiamės.