Sekmadienio homilijos

III Velykų sekmadienis

VĖL GALILĖJA

Skaitiniai
Dvi stebuklingos žvejybos Galilėjos ežere įrėmina visą apaštalų mokinystės laiką, praleistą su Mokytoju Jėzumi. Kiek daug visko įvyko per tuos trejus metus, trejas Velykas. Kiek išklausyta Jėzaus pamokslų, gražių palyginimų ir jų išaiškinimų. Kiek su Juo keliauta, svečiuotasi pas žmones, vakarota. Kiek matyta Jo padarytų stebuklų, mirusių prikėlimų, demonų išvarymų, stichijų suvaldymų. Tame pačiame Galilėjos ežere ir jo pakrantėse kiek matyta Jėzaus galios apsireiškimų.
Kai kartą, per audrą ežere, jie, žvelgdami mirčiai į akis šaukė miegančiam mokytojui: „Tau nerūpi, kad mes žūvame?“, Jam užteko ištarti šėlstančiam ežerui ir vėjui: „Nutilk, nurimk“, ir pasidarė visiškai ramu (Mk 4, 38-39).
Arba kai jie sunkiai irklavo naktį, pučiant priešingam vėjui, palikę Jėzų atleisti žmones, ir Jis atėjo pas juos žengdamas ežero bangomis, lyg tvirtu keliu.
Arba kai ežero pakrantėje buvo susirinkusi minia, neturinti ko valgyti, ir Jėzus ją pamaitino keliais duonos kepalėliais ir žuvimis.
Tai buvo laikas, kai augo mokinių tikėjimas.
Antrojoje stebuklingoje žūklėje mokiniai jau kitokie nei pirmojoje. Tada jiems Jėzus buvo nepažįstamasis, dabar – mylimasis Mokytojas. Tada jie buvo paprasti žvejai, dabar – artimiausi Jo mokiniai ir apaštalai. Tada Jo dievystės apsireiškimas gąsdino, vertė gūžtis ir trauktis – „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis“, – sakė Petras (Lk 5, 8) – dabar Jo apsireiškimas nudžiugina, ir po Jono žodžių „Juk tai Viešpats“ Petras šoka į ežerą, kad kuo greičiau Jį pamatytų, o mokiniai su pilnais tinklais skuba irkluoti iš paskos.
Ant kranto – žarijose kepta žuvis ir duona. Jėzus paruošęs jiems pusryčius...
Prisimena anksčiau pasakyti Jo žodžiai „Ar jums ko nors trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be kurpių?“ ir apaštalų atsakymas „Nieko netrūko“ (Lk 22, 35). Jis žino svarbiausius žmogaus poreikius ir jais pasirūpina. Nereikia bijoti visomis jėgomis ieškoti Dievo Karalystės ir Jo teisybės, nes visa kita bus pridėta.
Na, o po pusryčių – paskutinė pamoka, apibendrinimas, sakytum, egzaminas. Iš viso, ką mokė, Jėzus užduoda svarbiausią klausimą: „Simonai, Jono, sūnau, ar myli mane?“
Tai esmė, tai svarbiausia. Nieko nėra didesnio už tai. Prieš mirtį nuplovęs mokiniams kojas ir mokęs mylėti vienas kitą, ir po Prisikėlimo Jėzus klausia to paties: ar myli, ar išmokai svarbiausią pamoką? „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite...“ (Jn 13, 35) Mylėkite, kaip aš jus mylėjau. Visa kita – stebuklai, galios ženklai, gražūs pamokslai – ne taip svarbu. Jie taip nepaveikia žmogaus, kaip jam parodyta meilė. Juk ir mus labiausiai keitė, kreipė, formavo ne kas kitas, o tie, kurie mus mylėjo. Kad mūsų meilė nepasiklystų tarp daugybės netikrų dalykų, vadinamų meilės vardu, Jėzus duoda orientyrą – Save. „Ar myli mane?“ – klausia Jis Petro ir mūsų.
Žvelgdami į Jį, mylėdami Jį, mes geriausiai išmoksime meilės Dievui ir žmonėms. Ir įvykdysime Didįjį įsakymą.