Alksnėnų parapija
Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! (Rom 8,31)


 

Sekmadienio homilijos


Grįžti į peržiūrą

2022-03-06

I gavėnios sekmadienis

KOVA SU PAGUNDA

Skaitiniai
Vienas jaunuolis, kunigo paklaustas, ar jo nekankina pagundos, atsakė: „Ne, nekankina, nes aš joms iškart pasiduodu“. Apaštalas Paulius kalba apie kitokią laikyseną pagundos atžvilgiu. Apie priešinimąsi „iki kraujų, grumiantis su nuodėme“ (Hbr 12, 4).
Tačiau knygoje „Žiedų valdovas“ J. R. R. Tolkienas plėtoja mintį, kad pagunda gali būti gėris, kuris tiesiog atitraukia nuo pagrindinio tikslo. Elfų valdovė Galadrielė karžygiams, vykstantiems į lemtingą viso pasaulio išgelbėjimo misiją, leidžia pasirinkti: grįžti atgal ir įgyvendinti gražiausią savo gyvenimo svajonę ar tęsti žygį ir galbūt žūti.
Gero žmogaus tiesioginiu blogiu sugundyti neišeina. Tada velnias renkasi planą B: gundyti gėriu, bet mažesniu, atitraukiant žmogų nuo didžiausio gėrio ir pagrindinio tikslo. Šiame gundyme mes labai dažnai suklumpame. Ir tada velnias pamažu mažina gėrio porciją, už kurią pardavėme tikrąjį savo gėrį – ištikimybę Dievui ir draugystę su Juo.
Tarybiniais laikais užtekdavo ištarti vienintelį „taip“, padėti vienintelį parašą, kad nekovosi prieš tarybinę sistemą, ir jau prikabintas kaip karosas prie meškerės. Ištaręs piktajam vieną „taip“ negalvok, kad jis sustos, kad jam to užteks. Reikės tarti antrą, penktą ir dešimtą „taip“ darant vis didesnius kompromisus su sąžine ir jaučiant, kaip vis labiau smengi į blogio pusę.
Aiškus pavyzdys – Rusijos ir Baltarusijos režimai. Ar manote, kad tie silovikai labai džiaugiasi mušdami žmones ir gindami valdžią? Jie patys mato, kokia ji baisi. Bet per giliai yra susirišę su ja. O atsirišimo kaina jau gali būti maksimali.
Jėzus gundomas gėriu: socialine gerove, kad visi turės duonos, autoritetu, kad visi Jam paklus, galia, paimta į Jo vieno rankas. O už to gėrio pasislėpęs blogis – kad pasitikima ne Dievu, kad vykdoma ne Jo valia, kad bendradarbiaujama su velniu ir jis net pagarbinamas užuot sūniškai klausius Tėvo ir tikėjus Jo išmintimi ir pergale.
Ignacas Lojola ragina pažinti priešo taktiką, kad nebūtume jo nugalėti.
Kartais velnias elgiasi kaip karvedys, kuris nori užimti įtvirtintą miestą ir ieško silpnesnių vietų gynyboje, pro kur galėtų įsiveržti. Todėl turime pažinti savo silpnąsias vietas ir ten siųsti daugiau gynėjų. Pavyzdžiui, vyras žino, kad po darbo grįžęs namo būdamas pavargęs gali būti suerzintas žmonos, todėl prieš įžengdamas į namus jis sustoja ir kelias minutes pabūna tyloje.
Ar pažįstame savo silpnybes? Ar puolant pagundoms žinome, ką daryti, kad atsilaikytume? O ramybės metu – ar stipriname tas pažeistas sienas, kad jos būtų tvirtos?
Antra velnio taktika gundant žmogų yra kaip meilužio, norinčio suvilioti gerų tėvų dukrą. Jis labiausiai prašo visa laikyti slaptoje. Jis sako: „Ateik vakare, pabendrausime, tik nesakyk tėvui“. Taip ir velnias, gundydamas žmogų, bando kai kuriuos dalykus parodyti kaip slėptinus ir gėdingus ir ragina to nesakyti nuodėmklausiui ar dvasios tėvui.
Gerų tėvų dukra lengvai apginama nuo klastingo meilužio, jei viską pasako tėvui. O žmogus – nuo velnio, jeigu viską pasako savo dvasios tėvui.
Trečia velnio gundymo taktika – kaip įkyrios moteriškės, kuri vis kartoja ir kartoja tą patį, kol pasiekia savo. Ir mes kartais jaučiame, kaip velnias įkyriai ir vis iš naujo su savo pagunda lenda mums į akis ir mintis. Bet kai vyras pakelia balsą ir trepteli koja, įkyri moteriškė nutyla. Ir velnias nustoja lindęs mums į akis, kai tvirtai pasipriešiname jam Jėzaus vardu išsižadėdami blogio ir apsispręsdami už Dievą.
Priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų, – sako apaštalas Jokūbas (Jok 4, 7). Nereikia svarstyti jo pasiūlymų ar leistis su juo į diskusijas, kaip darė pirmieji tėvai. Jam reikia priešintis karšta malda šaukiantis Dievo. Kai įjungi šviesą, tamsa ne iš lėto traukiasi, bet dingsta iškart. Velnias negali būti ten, kur šaukiamasi Dievo. Kur ateina Dievas, jo ten nelieka.
Karo, didelio blogio kontekste kartais ištinka pagunda šauktis paties velnio – keiksmais ir prakeiksmais. Tai pavojinga. Tai gali atsigręžti prieš patį žmogų. Blogiu blogio nenugalėsi.
Kinematografijoje velnias rodomas skirtingai. Viename filme jis – tik šešėlis ant smėlio. Be abejo, velniui daug lengviau mus sugundyti nepasirodant ir savo pagundas pakišant taip, tarsi tai būtų mūsų pačių mintys ir norai. Jeigu jis mums pasirodytų toks, koks yra, išlindęs iš pragaro, savo pagundų niekam neįsiūlytų. O kai jis tik šešėlis smėlyje, tik mano paties variantas, tada visai kas kita, gundymai daug paveikesni.
Visgi velnią galima pažinti iš kvapo. Jei kažkuri situacija trenkia puikybe, savęs sureikšminimu, kitų žeminimu, ten greičiausiai kyšo piktojo kanopos.
Velnias kėsinasi į mūsų gyvybę, sielos gyvybę. Svarbu atpažinti jo veikimą ir svarbu su jo pagundomis kovoti.



Grįžti į peržiūrą